Senelis pametė pirštinę

SEnelis pametė pirštinę

Pasaka

Gyveno senelis. Vieną žiemos dieną jis ėjo per mišką. Buvo labai šalta.

Senelis mūvėjo šiltas pirštines, bet vieną pirštinę netyčia pametė. Ji nukrito ant balto sniego, o senelis to nepastebėjo ir nuėjo toliau.

Ji pamatė pirštinę ir tarė: – Kokia šilta pirštinaitė! Aš čia gyvensiu. Ir įlindo į pirštinę.

Netrukus pro šalį bėgo maža pelytė.

Po kiek laiko atšuoliavo varlytė.

– Kas gyvena pirštinėje? – Aš, pelytė. O tu kas? – Aš varlytė. Priimk ir mane. – Lįsk vidun. Ir varlytė įlindo.

– Kas gyvena pirštinėje? – Pelytė ir varlytė. O tu kas? – Aš kiškutis. Ar galėčiau ir aš tilpti? – Gerai, lįsk. Ir kiškutis įlindo.

Tada atbėgo kiškutis.

– Kas gyvena pirštinėje? – Pelytė, varlytė ir kiškutis. O tu kas? – Aš laputė. Priimkite mane. – Na, lįsk ir tu. Ir lapė įlindo.

Vėliau atėjo lapė.

Po to atbėgo vilkas.

– Kas gyvena pirštinėje? – Pelytė, varlytė, kiškutis ir lapė. O tu kas? – Aš vilkas. Gal ir man atsiras vietos? – Gerai, bandyk tilpti. Ir vilkas įlindo.

Ir staiga... Sprogo ir Suplyšo!!

Galiausiai atėjo didelė meška. – Kas gyvena pirštinėje? – Pelytė, varlytė, kiškutis, lapė ir vilkas. O tu kas? – Aš meška. Ar tilpsiu? – Na… pabandyk. Meška vos vos įlindo.

Visi iššoko iš pirštinės ir išsilakstė kas sau: pelytė nubėgo, varlytė nušoko, kiškutis nušuoliavo, lapė nubėgo, vilkas nulėkė, o meška nupėdino į mišką.

Gyvūnai labai išsigando nuo sprogimo garso.

Tuo metu senelis pastebėjo, kad pametė pirštinę. Jis apsisuko ir grįžo jos ieškoti.

Senelis priėjo, pakėlė savo suplušysią pirštinę ir parsinešė ją namo.

Pasakos mintis vaikams: drauge būti smagu, bet reikia mokėti dalintis, sutarti ir suprasti, kad ne visur visiems užtenka vietos.