Copy - Copy - City tour/Horseprocession_LT

Velykinė žirgų procesija

Autorė: Ewa Grynicka

Visada domėjausi savo šeimos istorija. Nuo mažens mėgau sėdėti močiutei ar seneliui ant kelių ir klausytis jų pasakojimų apie praeitį. Šiuose pasakojimuose buvo įdomių anekdotų, prisiminimų apie žmones, kurių šiandien jau nebėra su mumis, buvo juoko ir rimties.

Tą rytą pabudau puikios nuotaikos. Už lango matėsi pirmieji pavasario ženklai ir diena žadėjo būti džiugi. Juk buvo Velykų pirmadienis, nereikėjo keltis į mokyklą. Džiaugsmingai nubėgau į virtuvę ir pasisveikinau su namiškiais. Senelė ir senelis jau buvo su mumis.

Senelis plačiai nusišypsojo.- Šiandien pasiimsiu tave į ypatingą kelionę, - pasakė jis. Aš pašokau ir stipriai jį apkabinau. Žinojau, kad tai bus jaudinanti diena.

Paspausk ant žirgo

Prieš 13 val. sėdome į automobilį ir išvykome. Iš Daszyńskiego gatvės mano gimtajame Glivicų mieste pasukome į Architektų gatvę. Žinojau, kad esame miesto rajone Ostropa. Po kelių akimirkų sustojome prie duobėto kelio. - Dabar turime šiek tiek palaukti, - paslaptingai pasakė mano senelis.Šalia mūsų stovėjo grupė žmonių. Man buvo labai smalsu pamatyti, kas bus.

Staiga iš už posūkio išniro grupė raitelių ant žirgų. Jie buvo pasipuošę gražiais vainikais iš popierinių baltų gėlių ir buksmedžio. Jie jojo trise, o ne keturiese, kaip įprasta žirgų kavalkadoms. Vieni raiteliai ant kaklo buvo užsidėję vieną vainiką, kiti - du.

- Matai, anūkėli, būtent nevedę jaunikiai turi po du vainikus ant kaklo. Vedusiuose matai tik vieną. Ir visus juos Didįjį šeštadienį pynė šių vyrų žmonos arba sužadėtinės.- Kodėl nevedę vyrai turi net du vainikus, seneli? - paklausiau.

- Šios apeigos - velykinės procesijos ant žirgų, vokiškai vadinamos Osterritt, tradicija siekia „nuo neatmenamų laikų“, kaip rašoma vienoje iš parapijos knygų saugomame 1711 m. įraše. Procesijos pabaigoje raiteliai meta vainikus ant aukšto misionierių kryžiaus. Tikima, kad šio vainiko savininkas, pakabintas ant kryžiaus, tais pačiais metais susituoks arba sutiks savo išrinktąją. Hahaha, todėl kiekvienas jaunikis turi du vainikus, kad padidintų savo šansus - atsakė senelis...

Paspausk ant žirgo

„Rafalas, mano būsimasis vyras, 1993 m. užmetė vainiką ant kryžiaus, ir tai buvo tais pačiais metais, kai susipažinome. Taigi šiame tikėjime yra daug tiesos.“Aniela Magiera

Vaizdo įraše parodytas Velykų žirgų eisenos ritualas nuo pasiruošimo etapo iki pabaigos.

- Jūs kalbate, seneli, apie procesijos pabaigą. O kaip atrodo jos pradžia? - paklausiau vis labiau jaudindamasis. - Procesijos organizatoriai yra Ostropos parapijos vyrai (daugiausia ūkininkai), tarp jų ir ponas Rafalas Magiera su sūnumis Mateušu ir Pavelu, kurie tęsia tradiciją po savo tėvo ir senelio. Būtent iš jų žirgyno kilę žirgai, kuriais dabar jodinėja raiteliai. Priklausomai nuo to, kas konkrečiais metais turi noro, jose dalyvauja nuo 30 iki 80 raitelių. Anksčiau tai būdavo tik vyrai, tačiau pastaruosius keliolika metų eisenoje galima pamatyti ir moterų. Būtinai dalyvauja ir kunigas, nes tai juk velykinė procesija. Eidami aplinkiniais laukais visi gieda velykines giesmes, eucharistines giesmes, padėkos giesmes, marijines giesmes ir meldžiasi už gerą derlių bei gerą orą. Tai pavasario pradžia!

„Procesija rikiuojasi priešais bažnyčią pagal tam tikrą tvarką: pirmieji joja trys nevedę vyrai, o vidurinysis laiko procesijos kryžių. Kitose trijose eilėse pasirinktieji raiteliai laiko Prisikėlusio Kristaus statulą, kryžių su stula ir mažą paschalą.“Rafalas Magiera

- Seneli, tu man pasakoji nepaprastas istorijas! Apie tai, kaip viskas gražiai susijungia, apie religines tradicijas, papročius, ritualus, simbolius ir žmogaus santykį su gamta! - Aš sušukau. - Taip, taip, taip, tu teisus, - nusišypsojo senelis. - Procesija baigiasi apie 17 val. prie bažnyčios, kur jos dalyviai jau pėsčiomis apeina bažnyčios pastatą ir eina į padėkos pamaldas. Parapijos kunigas visus palaimina ir padėkoja už dalyvavimą.

00:00

„Mano tėvas, kai dar buvo gyvas, vadovavo giesmėms ir maldoms. Jis turėjo puikų balsą.“Rafalas Magiera

- Seneli, žiūrėk, žiūrėk, čia taip pat yra ugniagesių komanda ir policijos pareigūnai ant motociklų! - Nustebęs atsisukau veidu į gaisrinės automobilį. - Na, matai, anūkėli, tai dėl eisenos dalyvių saugumo, kad jie galėtų linksmai ir smagiai dainuoti ir dėl nieko nesijaudinti. Ir, beje, matai, kaip senoji tradicija papildoma naujais elementais, t. y. einama koja kojon su laiku, - nusišypsojo senelis.

Namo grįžome vėlyvą popietę. Labai jaudinausi ir jau buvau tikras, kad kitais metais į eiseną vesiuosi savo pusbrolius iš užjūrio ir tolimosios Australijos, nes jie pažadėjo dar vienas Velykas praleisti su mumis. Tegu ši unikali tradicija iš Aukštutinės Silezijos, iš Ostropos, įtraukta į nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, būna žinoma net kitame pusrutulyje... Ir man tikrai pradėjo patikti žirgai.

Istorijos autorius ją parašė remdamasis pokalbiu su ponia Alina ir ponu Rafalu Magierais, Ostropos žirgyno savininkais ir Velykų procesijos organizatoriais. Žirgų nuotraukas padarė ponas Marek Myszczyszyn. 1950-ųjų, 1960-ųjų ir 1970-ųjų metų archyvinių eitynių nuotraukų iš privačios ponų Magieros ir Magieros kolekcijos skenai bus pridėti prie pasakojimo kituose puslapiuose.

Pasakojimo autorė su žirgu

Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EACEA negali būti laikoma už juos atsakinga.