Senieji Amerikos gyventojai - indėnai
pradėkime
Projektą rengė Tauragės „Šaltinio" progimnazijos 7c kl. mok. Danielius Gailius ir Rojus Juškevičius
Temos
Žemyno geografinė padėtis
Maršruto žemėlapis
Š. Amerikos ypatumai
P. Amerikos ypatumai
indėnai
Š. Amerikos indėnai
andų srities indėnai
P. Amerikos indėnai
Mezoamerikos indėnai
šaltiniai
Žemyno geografinė padėtis
Amerika - sausumos masyvas, sudarytas iš Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynų. Diduma Pietų Amerikos teritorijos plyti į pietus nuo pusiaujo - Pietų pusrutulyje. Šiaurės Amerika išsidėsčiusi Šiaurės pusrutulyje. Abu žemynai yra vakarų pusrutulyje. P. Ameriką beveik per vidurį kerta pietų atogrąža, o Š. Ameriką šiaurės atogrąža. Žemynus skiria Panamos kanalas. Vakarines žemynų pakrantes skalauja Ramiojo vandenyno rytinė dalis, žemynų rytines pakrantes skalauja vakarinė Atlanto vandenyno dalis. Šiaurės Amerikos šiaurinę pakrantę skalauja Arkties vandenynas. Netoli šiaurrytinės Š. Amerikos pakrantės yra didžiausia pasaulio sala - Grenlandija. Toliausiai nutolęs žemynas - Australija, arčiausiai esantys žemynai - Antarktida ir Azija. Rytuose nuo Šiaurės ir Pietų Amerikos yra Europa ir Afrika. Pietų Amerikoje yra 3 pagrindinės klimato juostos: pusiaujo, atogrąžų ir vidutinių platumų. Šiaurės Amerikoje yra 3 pagrindinės klimato juostos: atogrąžų, vidutinių platumų, arktinė ir antarktinė. P. Amerikoje yra 7 geografinės zonos: drėgnųjų pusiaujo miškų, periodiškai drėgnų miškų, vertikalaus zoniškumo, savanų ir retmiškių, pusdykumių ir dykumų, kserofitų miškų ir krūmynų, miškastepių ir stepių. Š. Amerikoje yra 11 geografinių zonų: periodiškai drėgnų miškų, savanų ir retmiškių, vertikalaus zoniškumo, kserofitų miškų ir krūmynų, pusdykumių ir dykumų, miškastepių ir stepių, mišriųjų ir plačialapių miškų, taigos, tundrų ir miškatundrių, arktinių ir antarktinių dykumų, ledynų.
Maršruto žemėlapis
Š. Amerikos gamtos ypatumai
Reljefas Paviršiaus vidutinis aukštis 720 m, didžiausias – 6194 m (McKinley kalnas), žemiausia vieta – Didžiojo Baseino Mirties Slėnyje (86 m žemiau jūros lygio). Žemumos iki 200 m aukščio užima apie 25 %, 200–500 m aukščio aukštumos ir plynaukštės apie 30 %, 500–1000 m aukščio plotai apie 18 %, 1000–2000 m – apie 18 %, daugiau kaip 2000 m – apie 9 % Šiaurės Amerikos paviršiaus. Šiaurės Amerikos vakariniu pakraščiu driekiasi Kordiljerų kalnų sistema, per Panamos sąsmauką susijungianti su Pietų Amerikos Andais. KlimatasŠiaurės Amerika yra visose klimato juostose, išskyrus ekvatorinę. Klimatui didžiausios įtakos turi Aleutų žemo slėgio centras subarktinėse platumose, Havajų ir Azorų aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose ir vandenynų srovės: šiltosios – Vakarų Grenlandijos srovė, Golfo srovė, Floridos srovė (Atlanto vandenyne), Šiaurės pasatinė, Šiaurės Ramiojo vandenyno, Aliaskos srovė (Ramiajame vandenyne), šaltosios – Rytų Grenlandijos srovė (Arkties vandenyne), Baffino, Labradoro srovė (Atlanto vandenyne), Kalifornijos srovė (Ramiajame vandenyne). Šiaurės Amerikos didžiausia dalis išsidėsčiusi vidutinio ir subtropinio klimato juostose, todėl žemyne vyrauja vakarų oro pernaša iš Ramiojo vandenyno.
Š. Amerikos gamtos ypatumai
Vidaus vandenysVidutinis metinis upių nuotėkis apie 8200 km3. Šiaurės Amerikos upės priklauso trijų vandenynų baseinams: 41 % paviršiaus priklauso Atlanto, 34 % – Arkties, 23 % – Ramiojo vandenyno nuotėkio sritims; 2 % Šiaurės Amerikos teritorijos neturi nuotėkio į vandenyną. Lietaus vandenų maitinamos upės vandeningiausios pavasarį ir rudenį arba žiemą, vasarą būdingas nuosėkis; sniego ir lietaus vandenų upės – patvinsta pavasarį tirpstant sniegui, žiemą užšąla; ledynų tirpsmo vandenų upės – vandeningiausios vasarą, vanduo naudojamas elektros energijai gaminti; gruntinių vandenų upės – vandeningiausios žiemą, sumažėjus garavimui.
P. Amerikos gamtos ypatumai
ReljefasPaviršiaus vidutinis aukštis 655 m, didžiausias – 6960 m (Aconcaguos kalnas), žemiausia vieta – Valdéso pusiasalyje (–42 m). Žemumos iki 200 m aukščio užima apie 38 %, 200–500 m aukščio aukštumos ir plynaukštės – apie 29 %, 500–1000 m aukščio plotai apie 17 %, 1000–2000 m – apie 9 %, daugiau kaip 2000 m – apie 7 % Pietų Amerikos paviršiaus ploto. Šiaurės vakarine ir vakarine pakrante driekiasi Andų kalnų sistema, prie kurios iš rytų prisišlieja plačios žemumos – Amazonės žemuma ir La Platos žemuma –, atskirtos plokščiakalniais ir tik siaura dalimi prieinančios prie Atlanto vandenyno. Klimatas Pietų Amerika yra visose klimato juostose, išskyrus poliarinę ir subpoliarinę. Klimatui turi įtakos sezoniškai persislenkantys Pietų Atlanto ir Pietų Ramiojo vandenyno aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose ir vandenynų srovės: šaltoji Peru (Ramiajame vandenyne), šiltosios Gvianos ir Brazilijos bei šaltoji Falklando (Atlante). Dėl Andų kalnų išsidėstymo didžiąją (rytinę) Pietų Amerikos dalį veikia Atlanto oro masės, vyrauja ekvatorinė ir musoninė pasatinė cirkuliacijos. Žemyno pietuose vyrauja vakarų oro pernaša iš Ramiojo vandenyno. Amazonės žemumos vakarinės dalies ir aplinkinių kalnų bei plokščiakalnių klimatas ekvatorinis žemyninis; metinė vidutinė temperatūra 24–28 °C, per metus iškrinta 4000 mm kritulių.
P. Amerikos gamtos ypatumai
Vidaus vandenys Pietų Amerika – didžiausio paviršinio nuotėkio (ploto vienetui) žemynas (Amazonės, Orinoco ir Paranos metinis nuotėkis apie 11 000 km3). Pagrindinė takoskyra yra Andų kalnuose, todėl 85 % Pietų Amerikos paviršiaus priklauso Atlanto baseinui, apie 8 % vidinio nuotėkio sritims, apie 7 % Ramiajam vandenynui. Į Atlantą teka Amazonė, Paraná, Orinoco, São Francisco, Urugvajus, Colorado, Río Negro, į Karibų jūrą – Magdalena. Į Ramųjį vandenyną tekančios Vakarų Andų upės trumpos ir sraunios (Loa 443 km, Bío Bío 383 km, Guayasas 320 km).
Indėnai
Beringo sąsiauris, per kurį Sibiro gentys pateko į Ameriką.
Indėnais vadinami Šiaurės Amerikos, Centrinės Amerikosir Pietų Amerikos bei Karibų salų gyventojai, gyvenę šiose teritorijose iki pasirodant europiečiams, bei jų palikuonys.Daugelis mokslininkų sutaria, kad pagrindinė indėnų protėvių banga atvyko tarp 17 000 ir 11 000 m. pr. Kr. iš Sibiro per Beringo sąsiaurį. Tuo metu, Viskonsino ledynmečio laikotarpiu (26–12 000 m. pr. Kr.), egzistavo sausuma ir jūros lygis buvo daug žemesnis nei dabar.
Video
Indėnai
Būstai ir pastatai
Š. Amerikos gentys gyveno palapinėse iš karčių, dengtų bizonų odomis – tipi. Miškingų rajonų (Š. Amerika ir P. Amerika) – vigvamuose, būstuose iš šakų, žievės, ruonių kailių, lapų, velėnos, akmens, lentų, nedegtų plytų (adobų), plūkto molio.
Miškingų rajonų indėnų gyvenamasis būstas - vigvamas
Šiaurės Amerikos indėnų gyvenamasis būstas - tipi.
Š. Amerikos indėnai
Indėnas užsidėjęs paukščių plunksnų karūną.
Apranga
Tradicinė apranga: ledžingai (kelnių klešnės be viršutinės dalies), ledžingai (pusiau sijonai, sujuosiami gyvūno sausgyslėmis per juosmenį), sijonai iš odos, odiniai ir kailiniai apsiaustai palaidinės, ir elnių ir briedžių odos mokasinai (batai), kailiniai (bizonų, lokių, briedžių, bebrų ir kt. kailių), švarkai (paprasti ir šventiniai, iš įvairių gyvūnų odų), drabužių ir galvos papuošalai.
Svarbiausi papuošalai buvo: Erelio, vanago, sakalo ir varnų plunksnos bei karūnos, pumų, lokių,vilkų, lūšių, bizonų, elnių ir briedžių kailių apsiaustai bei pseudo galvos. Karoliai ir iš jų padaryti vampunai (įrašai), priešų plaukų skalpų įsiuvai, gyvačių odos juostos ir diržai, įvairiaspalvių karoliukų siuvinėjimai, dygliakiaulių dygliai, įvairių gyvūnų šeriai ir t. t.
Š. Amerikos indėnai
Indėnų kovos kirvis - tomahaukas.
Papročiai, karo menas
Įvairių genčių ginklai buvo kovos kirviai – tomahaukai, ietys, strėlės, lanksčios kuokos, peiliai, lankai, svaidyklės, skydai, žaliaminės odos kilpavirvės (laso), mediniai kardai su įstatomais kalnų stiklo (obsidiano) ašmenimis. Pagrindinis karo tikslas – pagrobti priešo turtą (arklius, palapines, moteris, vaikus, ginklus). Užpuolimas vykdomas iš pasalų, stebint priešo judėjimą, įpročius, apsaugą, karių skaičių, išsidėstymą, karingumą. Indėnų kariui svarbiau paliesti ginkluotą priešą plika ranka arba išgelbėti gentainio gyvybę, paaukojant saviškę ir parodyti karinį šaunumą. Šlovė svarbesnė už negyvą priešą. Labai svarbus sugebėjimas surasti priešą pagal painius ir menkai išlikusius pėdsakus. Medžiotojo - pėdsekio šlovės iškėlimas aukščiau žudymo.
Š. Amerikos indėnai
Papročiai, karo menasPo medžioklės ir karo žygio atliekamos dvasinio susitaikymo su aukos dvasia apeigos – šokiai ir būrimai. Daugumoje genčių labai svarbi buvo belaisvio paaukojimo dievams prasmė. Jo kraujas – dievų maistas, užtikrinantis genties gerovę ateityje. Moterys užsiima tik moteriška (buitine) veikla. Berniukai nuo 6 metų suburiami į brolijas – draugijas. Vėliau – į jaunuolių karines sąjungas. Suaugę kariai priklauso karių sąjungai. Pažeidę jų taisykles, šalinami iš karių ir tampa pajuokos objektu. Pasižymėjęs karys gali tapti vadu. Burtininku – žyniu tampa tik tam ypatingų savybių turintis žmogus. Jis – šventas ir neliečiamas, todėl turi didžiulę įtaką gentyje, sprendžiant visus klausimus.
Š. Amerikos indėnai
Religija, literatūra
Tarp Šiaurės Amerikos indėnų buvo paplitęs gamtos jėgų garbinimas (animizmas, fetišizmas, totemizmas, šamanizmas).
Pietuose gyvenančių indėnų šamanai nebe visur patiria transą ar atlieka dvasios keliones. Vienose tautose šamanai sergančiojo sielą gelbsti leisdamiesi į mirusiųjų karalystę, neria į jūrą, o kiti, pvz., sališai, vaizduoja plaukimą kanoja, kuria plukdoma sergančiojo siela. Didžiosiose lygumose iniciacijas į šamaną suardant kūną keičia askezės ir vienuolystės praktikos, o transą – sapnai ir regėjimai. Čia šamanizmas labiau susijęs su burtininkavimu.
Š. Amerikos indėnai
Tradicinė buitis
Tradiciniai amatai: keramika, odos, kaulo, titnago, akmens, medžio, kailių apdirbimas, karolių gamyba, metalų apdirbimas (bronza, auksas, sidabras), audimas, siuvinėjimas, kasdienių ir apeiginių papuošalų gamyba.
Š. Amerikos indėnai
Indėnų dainos ir šokiaiTransą sukeliančios Šiaurės vakarų Amerikos indėnų genčių dainos ir šokiai panašūs į eskimų dainas. Būgnų šokius ir ritualus išlaikė Kanados šiaurėje gyvenančios gentys. Dogribų genties dainos, kurioms būdingas 3 dalių metras, sudėtingas ritmas ir labai greitas tempas, panašios į piečiau gyvenančių navahų ir apačių dainas.
Video
Indėnė šokanti bendruomeninį porinį šokį.
Š. Amerikos indėnai
Indėnų dainos ir šokiaiDidžiųjų Lygumų indėnų (dakotų) muzikoje ryšku keletas skirtingų muzikos stilių, iš kurių minėtina individualios vadinamosios sapnų dainos, kolektyviniai 2 dalių metro karo šokiai (dar vadinami žolės šokiais) ir 3 dalių metro rateliai. Melodijos išplėtotos, dažnai pradedamos aukštesnėmis intonacijomis, kurios pamažu leidžiasi, būdingi šuoliai. Falcetu dainuojančius vyrus dubliuoja moterys (oktava aukščiau). Didžiųjų Lygumų indėnų šokius dažniausiai šoka vyrai solo, bet išliko ir ritualinių bei bendruomeninių porinių šokių. Šokiams būdinga intensyvėjantis ritmas, garsėjanti muzika. Greta šio dramatiško atlikimo stiliaus esama ir ramaus pobūdžio gydymo, Saulės šokio dainų. Saulės šokiui, kurį atlieka tik vyrai, kartą per metus susirenka visa gentis; dainuojama ir šokama ratu, beveik nejudant.
Indėnų daina
Mezoamerikos indėnai
Mezoamerikos žemėlapis.
Mezoamerika – senovinis regionas ir kartu civilizacija Amerikos žemyne, klestėjusi nuo II tūkst. pr. m. e. iki XVI a., kuomet buvo užkariauta ispanų. Ją sudarė daug skirtingų kultūrų, kurios neretai įvardijamos atskiromis civilizacijomis: majai, actekai, mištekai, toltekai, olmekai, sapotekai ir kt.
Istorinis Mezoamerikos regionas apėmė pietinę dabartinės Meksikos dalį, Gvatemalą, Belizą, Salvadorą, vakarines Hondūro ir Nikaragvos dalis, šiaurės vakarinę Kosta Riką.
Visa Mezoamerika turi bendrus vieningus kultūrinius bruožus, tokius kaip bendra ideologija, dvidešimtainė skaičiavimo sistema, giminingos hieroglifinio rašto sistemos, dviejų rūšių kalendoriai, žmonių aukojimo praktika, bendri kalbiniai skoliniai. Tai leidžia visą regioną laikyti viena civilizacija.
Mezoamerikos indėnai
Mezoamerikos indėnai buvo vieni labiausiai išsivystę ir kultūriškai pažengę iš visų Amerikos indėnų. Čia suklestėjo pirmoji Amerikoje žemdirbių kultūra, prijaukintas kukurūzas, II tūkst. pr. Kr. čia įsižiebė labai savita Mezoamerikos civilizacija. Mezoamerikos indėnai naudojo hieroglifinį raštą, labai sudėtingą kalendorių, išrado nulį, sukūrė literatūros kūrinių, statė piramides ir puoselėjo meną bei kultūrą.
Dėl labai įvairių gamtos sąlygų Mezoamerikos indėnai sukūrė daug skirtingų kultūrų, kurios klestėjo kalnų slėniuose bei pajūrio lygumose. Svarbiausios Mezoamerikos kultūros buvo olmekų, toltekų, majų, actekų, totonakų, uastekų, mištekų, Teotihuakano, sapotekų, taraskų, čičimekų, tepanekų ir daugybė kitų.
Mezoamerikos indėnai
Kultūra
Nors Mezoamerika buvo apgyvendinta daugybės skirtingų tautų, kalbančių skirtingomis kalbomis, jos visos turėjo kultūrinių panašumų. Panaši buvo religinė sistema, pagrįsta daugybės dievų garbinimu, kraujo svarba, žmonių aukojimo praktika. Visas Mezoamerikos indėnų tautas siejo ir panaši rašto sistema, dvidešimtainė skaičiavimo sistema, kalendorius.
Iš Mezoamerikos yra išlikę literatūros kūrinių: majų-kiče pranašysčių knyga „Čilam Balam“ („Žynys Jaguaras“, užrašyta XVII-XVIII a.), istorinis epas apie Totonikopano valdovų kilmę „Popol Vuh“ (užrašytas XVI a.) ir drama „Rabinalači“ (užrašyta 1850 m.), actekų kilmės Teskoko miesto valdovo Nesaualkojotlio (1418-1472) eilėraščių rinkinys, trys majų kodeksai (Madrido, Drezdeno, Paryžiaus, rasti XVIII-XIX a.).
Andų srities indėnai
Andų srities žemėlapis
Andų sritis apima visą vakarinį Pietų Amerikos žemyno pakraštį. Šioje srityje šiuo metu yra dalis Kolumbijos, Ekvadoro, Peru, visa Bolivija, dalis Čilės.Andų sritis buvo dar viena indėnų teritorija, kur susiformavo aukšto lygio kultūra, Senovės Peru civilizacija. Čia buvo prijaukinta bulvė, pomidoras, lama, alpaka. Ilgainiui suklestėjo senovės Peru civilizacija, kurią kūrė daug skirtingų tautų skirtingose vietose. Žinomiausia tauta buvo inkai, kurie sukūrė milžinišką imperiją, apėmusią visą Andų sritį. Svarbiausios Andų srities kultūros: naskų, čimu, Tiauanako, Čavino, močikų, čankų, Parakaso, aimarų, muiskų, inkų.
Andų srities indėnai
Nepaisant didžiulių teritorijų ir ypač sudėtingo susisiekimo, visa Senovės Peru turėjo bendrus kultūrinius bruožus. Tai leidžia visą regioną laikyti viena civilizacija. Pvz., visų senovės Peru kultūrų visuomenėse labai svarbus socialinis vienetas buvo ayllu, išplėstinė šeima, kurių kiekviena išpažino savo dievą, rūpinosi išgyvenimu, netgi turėjo savo šventyklas.
Nepaisant kultūrinės vienybės, dėl geografinių skirtumų, Senovės Peru labai ryškūs atskiri regioniniai bruožai, buvo išvystyti atskirų tautų ir kultūrų. Atskiri sub-regionai šioje teritorijoje vystėsi politiškai ir dažniausiai kultūriškai nepriklausomai, turėjo savo valstybes, ir iki Inkų imperijos laikų XV a. nebuvo suvienyti į vieną valstybę.
P. Amerikos indėnai
Pietų Amerika, atmetus Andų sritį, yra didžiulė teritorija, kurią savo ruožtu sudaro daug skirtingų regionų su skirtingomis gamtos ir gyvenimo sąlygomis. Tarp svarbiausių regionų buvo Karibų jūros regionas (Panama, Venesuelos šiaurė, Gajana, Gviana, Surinamas, Antilai); Selvos regionas Amazonės baseine (Brazilija, dalis Kolumbijos, Peru); Savanų regionas (pietų Brazilija, šiaurės Argentina, Paragvajus), Pampų regionas (Urugvajus, Argentina); Patagonija (pietų Argentina, pietų Čilė).
P. Amerikos indėnai
Gentys
Pietų Amerikoje gyvena daugiau kaip 1100 kalbų ir tarmių, sudarančių apie 100 kalbų šeimų ir grupių. Kalbinės šeimos: tupių-guaranių, karibų-lakandonų, že-panų, miskitų-matagalpų ir kt.
Kultūra
Pietų Amerikos indėnai buvo vieni primityviausių. Čia buvo paplitę pirmykščiai, dar išlikę nuo akmens amžiaus, tikėjimai.
P. Amerikos indėnai
Indėnai – talentingi gydytojai
Daugelis indėnų puikiai pažinojo augalus, o patys žymiausi gydytojai – Pietų Amerikoje gyvenusi kaljauaichų gentis. Įvairios pagalbos į juos kreipdavosi tiek baltieji, tiek indėnai, tiek turtingieji, tiek vargšai. Patys kaljauaichai tvirtino esą jų protėviai – Didžiųjų Inkų rūmų gydytojai. Šie indėnai mokėjo trepanuoti kaukoles, suauginti lūžusius kaulus, nustatyti vaiko lytį jam tebesant įsčiose.
Šaltiniai
Senieji Amerikos gyventojai - indėnai
Danielius Gailius
Created on May 19, 2021
Start designing with a free template
Discover more than 1500 professional designs like these:
View
Smart Presentation
View
Practical Presentation
View
Essential Presentation
View
Akihabara Presentation
View
Pastel Color Presentation
View
Winter Presentation
View
Hanukkah Presentation
Explore all templates
Transcript
Senieji Amerikos gyventojai - indėnai
pradėkime
Projektą rengė Tauragės „Šaltinio" progimnazijos 7c kl. mok. Danielius Gailius ir Rojus Juškevičius
Temos
Žemyno geografinė padėtis
Maršruto žemėlapis
Š. Amerikos ypatumai
P. Amerikos ypatumai
indėnai
Š. Amerikos indėnai
andų srities indėnai
P. Amerikos indėnai
Mezoamerikos indėnai
šaltiniai
Žemyno geografinė padėtis
Amerika - sausumos masyvas, sudarytas iš Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynų. Diduma Pietų Amerikos teritorijos plyti į pietus nuo pusiaujo - Pietų pusrutulyje. Šiaurės Amerika išsidėsčiusi Šiaurės pusrutulyje. Abu žemynai yra vakarų pusrutulyje. P. Ameriką beveik per vidurį kerta pietų atogrąža, o Š. Ameriką šiaurės atogrąža. Žemynus skiria Panamos kanalas. Vakarines žemynų pakrantes skalauja Ramiojo vandenyno rytinė dalis, žemynų rytines pakrantes skalauja vakarinė Atlanto vandenyno dalis. Šiaurės Amerikos šiaurinę pakrantę skalauja Arkties vandenynas. Netoli šiaurrytinės Š. Amerikos pakrantės yra didžiausia pasaulio sala - Grenlandija. Toliausiai nutolęs žemynas - Australija, arčiausiai esantys žemynai - Antarktida ir Azija. Rytuose nuo Šiaurės ir Pietų Amerikos yra Europa ir Afrika. Pietų Amerikoje yra 3 pagrindinės klimato juostos: pusiaujo, atogrąžų ir vidutinių platumų. Šiaurės Amerikoje yra 3 pagrindinės klimato juostos: atogrąžų, vidutinių platumų, arktinė ir antarktinė. P. Amerikoje yra 7 geografinės zonos: drėgnųjų pusiaujo miškų, periodiškai drėgnų miškų, vertikalaus zoniškumo, savanų ir retmiškių, pusdykumių ir dykumų, kserofitų miškų ir krūmynų, miškastepių ir stepių. Š. Amerikoje yra 11 geografinių zonų: periodiškai drėgnų miškų, savanų ir retmiškių, vertikalaus zoniškumo, kserofitų miškų ir krūmynų, pusdykumių ir dykumų, miškastepių ir stepių, mišriųjų ir plačialapių miškų, taigos, tundrų ir miškatundrių, arktinių ir antarktinių dykumų, ledynų.
Maršruto žemėlapis
Š. Amerikos gamtos ypatumai
Reljefas Paviršiaus vidutinis aukštis 720 m, didžiausias – 6194 m (McKinley kalnas), žemiausia vieta – Didžiojo Baseino Mirties Slėnyje (86 m žemiau jūros lygio). Žemumos iki 200 m aukščio užima apie 25 %, 200–500 m aukščio aukštumos ir plynaukštės apie 30 %, 500–1000 m aukščio plotai apie 18 %, 1000–2000 m – apie 18 %, daugiau kaip 2000 m – apie 9 % Šiaurės Amerikos paviršiaus. Šiaurės Amerikos vakariniu pakraščiu driekiasi Kordiljerų kalnų sistema, per Panamos sąsmauką susijungianti su Pietų Amerikos Andais. KlimatasŠiaurės Amerika yra visose klimato juostose, išskyrus ekvatorinę. Klimatui didžiausios įtakos turi Aleutų žemo slėgio centras subarktinėse platumose, Havajų ir Azorų aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose ir vandenynų srovės: šiltosios – Vakarų Grenlandijos srovė, Golfo srovė, Floridos srovė (Atlanto vandenyne), Šiaurės pasatinė, Šiaurės Ramiojo vandenyno, Aliaskos srovė (Ramiajame vandenyne), šaltosios – Rytų Grenlandijos srovė (Arkties vandenyne), Baffino, Labradoro srovė (Atlanto vandenyne), Kalifornijos srovė (Ramiajame vandenyne). Šiaurės Amerikos didžiausia dalis išsidėsčiusi vidutinio ir subtropinio klimato juostose, todėl žemyne vyrauja vakarų oro pernaša iš Ramiojo vandenyno.
Š. Amerikos gamtos ypatumai
Vidaus vandenysVidutinis metinis upių nuotėkis apie 8200 km3. Šiaurės Amerikos upės priklauso trijų vandenynų baseinams: 41 % paviršiaus priklauso Atlanto, 34 % – Arkties, 23 % – Ramiojo vandenyno nuotėkio sritims; 2 % Šiaurės Amerikos teritorijos neturi nuotėkio į vandenyną. Lietaus vandenų maitinamos upės vandeningiausios pavasarį ir rudenį arba žiemą, vasarą būdingas nuosėkis; sniego ir lietaus vandenų upės – patvinsta pavasarį tirpstant sniegui, žiemą užšąla; ledynų tirpsmo vandenų upės – vandeningiausios vasarą, vanduo naudojamas elektros energijai gaminti; gruntinių vandenų upės – vandeningiausios žiemą, sumažėjus garavimui.
P. Amerikos gamtos ypatumai
ReljefasPaviršiaus vidutinis aukštis 655 m, didžiausias – 6960 m (Aconcaguos kalnas), žemiausia vieta – Valdéso pusiasalyje (–42 m). Žemumos iki 200 m aukščio užima apie 38 %, 200–500 m aukščio aukštumos ir plynaukštės – apie 29 %, 500–1000 m aukščio plotai apie 17 %, 1000–2000 m – apie 9 %, daugiau kaip 2000 m – apie 7 % Pietų Amerikos paviršiaus ploto. Šiaurės vakarine ir vakarine pakrante driekiasi Andų kalnų sistema, prie kurios iš rytų prisišlieja plačios žemumos – Amazonės žemuma ir La Platos žemuma –, atskirtos plokščiakalniais ir tik siaura dalimi prieinančios prie Atlanto vandenyno. Klimatas Pietų Amerika yra visose klimato juostose, išskyrus poliarinę ir subpoliarinę. Klimatui turi įtakos sezoniškai persislenkantys Pietų Atlanto ir Pietų Ramiojo vandenyno aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose ir vandenynų srovės: šaltoji Peru (Ramiajame vandenyne), šiltosios Gvianos ir Brazilijos bei šaltoji Falklando (Atlante). Dėl Andų kalnų išsidėstymo didžiąją (rytinę) Pietų Amerikos dalį veikia Atlanto oro masės, vyrauja ekvatorinė ir musoninė pasatinė cirkuliacijos. Žemyno pietuose vyrauja vakarų oro pernaša iš Ramiojo vandenyno. Amazonės žemumos vakarinės dalies ir aplinkinių kalnų bei plokščiakalnių klimatas ekvatorinis žemyninis; metinė vidutinė temperatūra 24–28 °C, per metus iškrinta 4000 mm kritulių.
P. Amerikos gamtos ypatumai
Vidaus vandenys Pietų Amerika – didžiausio paviršinio nuotėkio (ploto vienetui) žemynas (Amazonės, Orinoco ir Paranos metinis nuotėkis apie 11 000 km3). Pagrindinė takoskyra yra Andų kalnuose, todėl 85 % Pietų Amerikos paviršiaus priklauso Atlanto baseinui, apie 8 % vidinio nuotėkio sritims, apie 7 % Ramiajam vandenynui. Į Atlantą teka Amazonė, Paraná, Orinoco, São Francisco, Urugvajus, Colorado, Río Negro, į Karibų jūrą – Magdalena. Į Ramųjį vandenyną tekančios Vakarų Andų upės trumpos ir sraunios (Loa 443 km, Bío Bío 383 km, Guayasas 320 km).
Indėnai
Beringo sąsiauris, per kurį Sibiro gentys pateko į Ameriką.
Indėnais vadinami Šiaurės Amerikos, Centrinės Amerikosir Pietų Amerikos bei Karibų salų gyventojai, gyvenę šiose teritorijose iki pasirodant europiečiams, bei jų palikuonys.Daugelis mokslininkų sutaria, kad pagrindinė indėnų protėvių banga atvyko tarp 17 000 ir 11 000 m. pr. Kr. iš Sibiro per Beringo sąsiaurį. Tuo metu, Viskonsino ledynmečio laikotarpiu (26–12 000 m. pr. Kr.), egzistavo sausuma ir jūros lygis buvo daug žemesnis nei dabar.
Video
Indėnai
Būstai ir pastatai Š. Amerikos gentys gyveno palapinėse iš karčių, dengtų bizonų odomis – tipi. Miškingų rajonų (Š. Amerika ir P. Amerika) – vigvamuose, būstuose iš šakų, žievės, ruonių kailių, lapų, velėnos, akmens, lentų, nedegtų plytų (adobų), plūkto molio.
Miškingų rajonų indėnų gyvenamasis būstas - vigvamas
Šiaurės Amerikos indėnų gyvenamasis būstas - tipi.
Š. Amerikos indėnai
Indėnas užsidėjęs paukščių plunksnų karūną.
Apranga Tradicinė apranga: ledžingai (kelnių klešnės be viršutinės dalies), ledžingai (pusiau sijonai, sujuosiami gyvūno sausgyslėmis per juosmenį), sijonai iš odos, odiniai ir kailiniai apsiaustai palaidinės, ir elnių ir briedžių odos mokasinai (batai), kailiniai (bizonų, lokių, briedžių, bebrų ir kt. kailių), švarkai (paprasti ir šventiniai, iš įvairių gyvūnų odų), drabužių ir galvos papuošalai. Svarbiausi papuošalai buvo: Erelio, vanago, sakalo ir varnų plunksnos bei karūnos, pumų, lokių,vilkų, lūšių, bizonų, elnių ir briedžių kailių apsiaustai bei pseudo galvos. Karoliai ir iš jų padaryti vampunai (įrašai), priešų plaukų skalpų įsiuvai, gyvačių odos juostos ir diržai, įvairiaspalvių karoliukų siuvinėjimai, dygliakiaulių dygliai, įvairių gyvūnų šeriai ir t. t.
Š. Amerikos indėnai
Indėnų kovos kirvis - tomahaukas.
Papročiai, karo menas Įvairių genčių ginklai buvo kovos kirviai – tomahaukai, ietys, strėlės, lanksčios kuokos, peiliai, lankai, svaidyklės, skydai, žaliaminės odos kilpavirvės (laso), mediniai kardai su įstatomais kalnų stiklo (obsidiano) ašmenimis. Pagrindinis karo tikslas – pagrobti priešo turtą (arklius, palapines, moteris, vaikus, ginklus). Užpuolimas vykdomas iš pasalų, stebint priešo judėjimą, įpročius, apsaugą, karių skaičių, išsidėstymą, karingumą. Indėnų kariui svarbiau paliesti ginkluotą priešą plika ranka arba išgelbėti gentainio gyvybę, paaukojant saviškę ir parodyti karinį šaunumą. Šlovė svarbesnė už negyvą priešą. Labai svarbus sugebėjimas surasti priešą pagal painius ir menkai išlikusius pėdsakus. Medžiotojo - pėdsekio šlovės iškėlimas aukščiau žudymo.
Š. Amerikos indėnai
Papročiai, karo menasPo medžioklės ir karo žygio atliekamos dvasinio susitaikymo su aukos dvasia apeigos – šokiai ir būrimai. Daugumoje genčių labai svarbi buvo belaisvio paaukojimo dievams prasmė. Jo kraujas – dievų maistas, užtikrinantis genties gerovę ateityje. Moterys užsiima tik moteriška (buitine) veikla. Berniukai nuo 6 metų suburiami į brolijas – draugijas. Vėliau – į jaunuolių karines sąjungas. Suaugę kariai priklauso karių sąjungai. Pažeidę jų taisykles, šalinami iš karių ir tampa pajuokos objektu. Pasižymėjęs karys gali tapti vadu. Burtininku – žyniu tampa tik tam ypatingų savybių turintis žmogus. Jis – šventas ir neliečiamas, todėl turi didžiulę įtaką gentyje, sprendžiant visus klausimus.
Š. Amerikos indėnai
Religija, literatūra Tarp Šiaurės Amerikos indėnų buvo paplitęs gamtos jėgų garbinimas (animizmas, fetišizmas, totemizmas, šamanizmas). Pietuose gyvenančių indėnų šamanai nebe visur patiria transą ar atlieka dvasios keliones. Vienose tautose šamanai sergančiojo sielą gelbsti leisdamiesi į mirusiųjų karalystę, neria į jūrą, o kiti, pvz., sališai, vaizduoja plaukimą kanoja, kuria plukdoma sergančiojo siela. Didžiosiose lygumose iniciacijas į šamaną suardant kūną keičia askezės ir vienuolystės praktikos, o transą – sapnai ir regėjimai. Čia šamanizmas labiau susijęs su burtininkavimu.
Š. Amerikos indėnai
Tradicinė buitis Tradiciniai amatai: keramika, odos, kaulo, titnago, akmens, medžio, kailių apdirbimas, karolių gamyba, metalų apdirbimas (bronza, auksas, sidabras), audimas, siuvinėjimas, kasdienių ir apeiginių papuošalų gamyba.
Š. Amerikos indėnai
Indėnų dainos ir šokiaiTransą sukeliančios Šiaurės vakarų Amerikos indėnų genčių dainos ir šokiai panašūs į eskimų dainas. Būgnų šokius ir ritualus išlaikė Kanados šiaurėje gyvenančios gentys. Dogribų genties dainos, kurioms būdingas 3 dalių metras, sudėtingas ritmas ir labai greitas tempas, panašios į piečiau gyvenančių navahų ir apačių dainas.
Video
Indėnė šokanti bendruomeninį porinį šokį.
Š. Amerikos indėnai
Indėnų dainos ir šokiaiDidžiųjų Lygumų indėnų (dakotų) muzikoje ryšku keletas skirtingų muzikos stilių, iš kurių minėtina individualios vadinamosios sapnų dainos, kolektyviniai 2 dalių metro karo šokiai (dar vadinami žolės šokiais) ir 3 dalių metro rateliai. Melodijos išplėtotos, dažnai pradedamos aukštesnėmis intonacijomis, kurios pamažu leidžiasi, būdingi šuoliai. Falcetu dainuojančius vyrus dubliuoja moterys (oktava aukščiau). Didžiųjų Lygumų indėnų šokius dažniausiai šoka vyrai solo, bet išliko ir ritualinių bei bendruomeninių porinių šokių. Šokiams būdinga intensyvėjantis ritmas, garsėjanti muzika. Greta šio dramatiško atlikimo stiliaus esama ir ramaus pobūdžio gydymo, Saulės šokio dainų. Saulės šokiui, kurį atlieka tik vyrai, kartą per metus susirenka visa gentis; dainuojama ir šokama ratu, beveik nejudant.
Indėnų daina
Mezoamerikos indėnai
Mezoamerikos žemėlapis.
Mezoamerika – senovinis regionas ir kartu civilizacija Amerikos žemyne, klestėjusi nuo II tūkst. pr. m. e. iki XVI a., kuomet buvo užkariauta ispanų. Ją sudarė daug skirtingų kultūrų, kurios neretai įvardijamos atskiromis civilizacijomis: majai, actekai, mištekai, toltekai, olmekai, sapotekai ir kt. Istorinis Mezoamerikos regionas apėmė pietinę dabartinės Meksikos dalį, Gvatemalą, Belizą, Salvadorą, vakarines Hondūro ir Nikaragvos dalis, šiaurės vakarinę Kosta Riką. Visa Mezoamerika turi bendrus vieningus kultūrinius bruožus, tokius kaip bendra ideologija, dvidešimtainė skaičiavimo sistema, giminingos hieroglifinio rašto sistemos, dviejų rūšių kalendoriai, žmonių aukojimo praktika, bendri kalbiniai skoliniai. Tai leidžia visą regioną laikyti viena civilizacija.
Mezoamerikos indėnai
Mezoamerikos indėnai buvo vieni labiausiai išsivystę ir kultūriškai pažengę iš visų Amerikos indėnų. Čia suklestėjo pirmoji Amerikoje žemdirbių kultūra, prijaukintas kukurūzas, II tūkst. pr. Kr. čia įsižiebė labai savita Mezoamerikos civilizacija. Mezoamerikos indėnai naudojo hieroglifinį raštą, labai sudėtingą kalendorių, išrado nulį, sukūrė literatūros kūrinių, statė piramides ir puoselėjo meną bei kultūrą. Dėl labai įvairių gamtos sąlygų Mezoamerikos indėnai sukūrė daug skirtingų kultūrų, kurios klestėjo kalnų slėniuose bei pajūrio lygumose. Svarbiausios Mezoamerikos kultūros buvo olmekų, toltekų, majų, actekų, totonakų, uastekų, mištekų, Teotihuakano, sapotekų, taraskų, čičimekų, tepanekų ir daugybė kitų.
Mezoamerikos indėnai
Kultūra Nors Mezoamerika buvo apgyvendinta daugybės skirtingų tautų, kalbančių skirtingomis kalbomis, jos visos turėjo kultūrinių panašumų. Panaši buvo religinė sistema, pagrįsta daugybės dievų garbinimu, kraujo svarba, žmonių aukojimo praktika. Visas Mezoamerikos indėnų tautas siejo ir panaši rašto sistema, dvidešimtainė skaičiavimo sistema, kalendorius. Iš Mezoamerikos yra išlikę literatūros kūrinių: majų-kiče pranašysčių knyga „Čilam Balam“ („Žynys Jaguaras“, užrašyta XVII-XVIII a.), istorinis epas apie Totonikopano valdovų kilmę „Popol Vuh“ (užrašytas XVI a.) ir drama „Rabinalači“ (užrašyta 1850 m.), actekų kilmės Teskoko miesto valdovo Nesaualkojotlio (1418-1472) eilėraščių rinkinys, trys majų kodeksai (Madrido, Drezdeno, Paryžiaus, rasti XVIII-XIX a.).
Andų srities indėnai
Andų srities žemėlapis
Andų sritis apima visą vakarinį Pietų Amerikos žemyno pakraštį. Šioje srityje šiuo metu yra dalis Kolumbijos, Ekvadoro, Peru, visa Bolivija, dalis Čilės.Andų sritis buvo dar viena indėnų teritorija, kur susiformavo aukšto lygio kultūra, Senovės Peru civilizacija. Čia buvo prijaukinta bulvė, pomidoras, lama, alpaka. Ilgainiui suklestėjo senovės Peru civilizacija, kurią kūrė daug skirtingų tautų skirtingose vietose. Žinomiausia tauta buvo inkai, kurie sukūrė milžinišką imperiją, apėmusią visą Andų sritį. Svarbiausios Andų srities kultūros: naskų, čimu, Tiauanako, Čavino, močikų, čankų, Parakaso, aimarų, muiskų, inkų.
Andų srities indėnai
Nepaisant didžiulių teritorijų ir ypač sudėtingo susisiekimo, visa Senovės Peru turėjo bendrus kultūrinius bruožus. Tai leidžia visą regioną laikyti viena civilizacija. Pvz., visų senovės Peru kultūrų visuomenėse labai svarbus socialinis vienetas buvo ayllu, išplėstinė šeima, kurių kiekviena išpažino savo dievą, rūpinosi išgyvenimu, netgi turėjo savo šventyklas. Nepaisant kultūrinės vienybės, dėl geografinių skirtumų, Senovės Peru labai ryškūs atskiri regioniniai bruožai, buvo išvystyti atskirų tautų ir kultūrų. Atskiri sub-regionai šioje teritorijoje vystėsi politiškai ir dažniausiai kultūriškai nepriklausomai, turėjo savo valstybes, ir iki Inkų imperijos laikų XV a. nebuvo suvienyti į vieną valstybę.
P. Amerikos indėnai
Pietų Amerika, atmetus Andų sritį, yra didžiulė teritorija, kurią savo ruožtu sudaro daug skirtingų regionų su skirtingomis gamtos ir gyvenimo sąlygomis. Tarp svarbiausių regionų buvo Karibų jūros regionas (Panama, Venesuelos šiaurė, Gajana, Gviana, Surinamas, Antilai); Selvos regionas Amazonės baseine (Brazilija, dalis Kolumbijos, Peru); Savanų regionas (pietų Brazilija, šiaurės Argentina, Paragvajus), Pampų regionas (Urugvajus, Argentina); Patagonija (pietų Argentina, pietų Čilė).
P. Amerikos indėnai
Gentys Pietų Amerikoje gyvena daugiau kaip 1100 kalbų ir tarmių, sudarančių apie 100 kalbų šeimų ir grupių. Kalbinės šeimos: tupių-guaranių, karibų-lakandonų, že-panų, miskitų-matagalpų ir kt. Kultūra Pietų Amerikos indėnai buvo vieni primityviausių. Čia buvo paplitę pirmykščiai, dar išlikę nuo akmens amžiaus, tikėjimai.
P. Amerikos indėnai
Indėnai – talentingi gydytojai Daugelis indėnų puikiai pažinojo augalus, o patys žymiausi gydytojai – Pietų Amerikoje gyvenusi kaljauaichų gentis. Įvairios pagalbos į juos kreipdavosi tiek baltieji, tiek indėnai, tiek turtingieji, tiek vargšai. Patys kaljauaichai tvirtino esą jų protėviai – Didžiųjų Inkų rūmų gydytojai. Šie indėnai mokėjo trepanuoti kaukoles, suauginti lūžusius kaulus, nustatyti vaiko lytį jam tebesant įsčiose.
Šaltiniai